Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narių kreipimasis į Lietuvoje gyvenančius žmones
1990 m. sausio 20 d.
Kreipimesi pabrėžiama, kad Lietuvai brangus kiekvienas pilietis, Lietuvą laikantis savo Tėvyne, ir kviečiama visus prisidėti atstatant nepriklausomą Lietuvos valstybę
Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 12 d. Kreipimesi į Lietuvos tautines bendrijas įsipareigojo, jog “visi Lietuvos valstybės politiniai ir ekonominiai sprendimai bus daromi, atsižvelgiant į visų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų interesus nepažeidžiant nacionalinio orumo ir teisių”. Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas priėmė vadinamąjį nulinį Pilietybės įstatymo variantą. Tai reiškė, kad visiems kitataučiams, nepriklausomai nuo to, kada ir kokiu tikslu atvyko gyventi į Lietuvą, kiek laiko išgyveno, jiems pareiškus norą buvo suteikta pilietybė. Jie, kaip ir lietuviai, tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, lygiomis teisėmis ir pareigomis. Šis humaniškas valstybės aktas pasitarnavo, beje, ir pačiai valstybei, padėjo išlaikyti politinį stabilumą visuomenėje, santarvę, išvengti konfrontacijos bei įtampos. Absoliuti kitataučių dauguma priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę.
Lietuvos Respublikoje visi piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės, yra lygūs prieš įstatymą, turi lygias teises ir pareigas. Mūsų šalies piliečių, priklausančių tautinėms mažumoms, teises gina Konstitucija. Jos 37-ajame straipsnyje pažymima, kad “piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius”. Pagrindinio šalies įstatymo 45-ajame straipsnyje sakoma, jog “Piliečių tautinės bendrijos savo kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą”.
Be Konstitucijos, tautinių mažumų teisės įtvirtintos specialiais įstatymais, kitais teisiniais aktais. 1989 m. lapkričio 23 d. buvo priimtas “Tautinių mažumų įstatymas” (pataisytas ir papildytas 1991 m. sausio 29 d.). Jame pažymėta, kad valstybė, atsižvelgdama į tautinių mažumų interesus, garantuoja joms paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą, teisę mokytis ir gauti informaciją gimtąja kalba, teisę išpažinti bet kurią religiją.
