Prieš 100 metų, 1917 m. gruodžio 27-30 d., Tiflise įvyko pirmasis Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimas. Suvažiavime buvo įsteigta ir išrinkta Kaukazo Lietuvių Taryba.

1917 metais Rusijoje įvykusi Vasario revoliucija paskatino imperijos pakraščių tautas siekti tautinio išsivadavimo. Tuomet Rusijoje įvairių pakraipų politinių partijų kuopelės kūrėsi beveik visose didesnėse lietuvių kolonijose. Partijas skubėta kurti tam, kad būtų galima dalyvauti Lietuvių Tautos Taryboje, siekusioje atkurti Lietuvos savarankiškumą. Taip 1917-aisiais įsikūrė Lietuvių krikščionių demokratų partija, Tautos pažangos partija, Demokratinė tautos laisvės santara, Lietuvos socialistų liaudininkų partija, Lietuvių katalikų tautos sąjunga ir kitos.

Steigiamasis Lietuvių Tautos Tarybos posėdis Petrograde įvyko 1917 m. kovo 13 d. Jame buvo sudarytas Laikinasis Lietuvos valdymo komitetas iš dvylikos partijų atstovų. Komitetui pavesta perimti evakuotas Lietuvos administracines ir kitas įstaigas, vokiečių okupuotų teritorijų reorganizavimą ir valdymą, rengtis pabėgėlių grąžinimui į Tėvynę, parengti Lietuvos Steigiamojo seimo sušaukimą.

Vėliau, 1917-1918 m., kūrėsi daugelis Rusijos lietuvių politinių centrų, kurie užmezgė ryšius su Lietuvos Taryba. Tam įtakos turėjo 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba, kuri ėmėsi pagrindinio Lietuvos nepriklausomybės kūrėjo vaidmens ir įvairiose pasaulio šalyse besidarbuojančių lietuvių atstovų veiklos koordinavimo, vadovavimo lietuvių politinėms organizacijoms ir atstovavimo lietuvių tautai.

Taigi ir Kaukazo Lietuvių Tarybos atsiradimas tiesiogiai buvo susijęs su 1917 metų rugsėjo mėn. įvykusia Vilniaus konferencija, kurioje Lietuvos Taryba paskelbė sieksianti Lietuvos nepriklausomybės. Tada Lietuvių Tarybos veikė ne tik Azerbaidžano miestuose – Baku ir Giandžoje, bet ir Gruzijoje (Tiflise, Batumyje), dabartinių Turkijos bei Armėnijos teritorijoje (Karse, Aleksandropolyje), Šiaurės Kaukaze (Grozne, Stavropolyje, Armavire). Toks Lietuvių Tarybos tinklas sudarė galimybę įsteigti Kaukazo Lietuvių Tarybą.

1917 m. gruodžio 27-30 d. Tiflise įvyko lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimas, kuriame buvo įsteigta ir išrinkta Kaukazo Lietuvių Taryba. Į Kaukazo Lietuvių Tarybą buvo išrinkti septyni nariai: 1.Petras Vileišis. 2.Pranas Dailidė. 3.Petras Gudelis. 4.Stasys Jazdauskis. 5.Klemensas Prialgauskas. 6.Bronius Sipavičius. 7.Aleksandras Marcinkevičius. Taip pat buvo išrinktas Kaukazo fronto lietuvių karių vykdomasis komitetas.

Suvažiavimas priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos nepriklausomybės. Taryba taip pat turėjo rūpintis visais lietuvių reikalais, kol bus paskirtas Lietuvos vyriausybės atstovas. Užkaukazės respublikos vyriausybė pripažino Tarybą laikinąja lietuvių atstovybe ir atsižvelgė į jos veiklą.

1918 m. vasarą Kaukazo Lietuvių Tarybos pirmininkas Pranas Dailidė atvyko į Vilnių ir Lietuvos Valstybės Taryba liepos 23 d. įgaliojo jį atstovauti Lietuvos valstybės ir jos piliečių reikalams Kaukazo valstybėse. Tokiu būdu, Kaukazo Lietuvių Taryba betarpiškai prisidėjo prie oficialių Lietuvos valstybės santykių užmezgimo su Kaukazo nepriklausomomis respublikomis 1918 m.

Tolesni visuomeniniai-politiniai procesai bei 1918-1922 metų įvykiai Pietų Kaukaze, susiję su nepriklausomų Azerbaidžano, Gruzijos ir Armėnijos respublikų kūrimu, o vėliau bolševikų valdžios įsigalėjimu Užkaukazėje, užbaigė turtingą XX a. pirmojo ketvirčio lietuvių išeivijos Kaukaze istoriją. Dauguma jų - apie 10 000 lietuvių - sugrįžo į Tėvynę, kiti ten pasiliko, o po 1922 m. lietuviškųjų organizacijų veikla pamažu apmirė.

Tačiau šiandien, prabėgus šimtmečiui, svarbu išsaugoti Lietuvos išeivijos Kaukaze istoriją ir veiklos atminimą, kuomet ten buvo puoselėjama lietuvybė, o Lietuvoje, padedant ir Kaukazo Lietuvių Tarybai, atkurta Lietuvos valstybė.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos.

Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas

Mahiras Gamzajevas