Kovo 10 d. Vilniaus universiteto bibliotekoje visuomenei buvo pristatyta azerbaidžaniečių literatūros klasiko Džalilo Mamedguluzadės knyga „Nerimas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Mahiras Gamzajevas ir Irena Aleksaitė.  

Knygos anotacijoje rašoma: „ XX a. Azerbaidžaniečių literatūros klasiko, rašytojo, dramaturgo, vieno žymiausių kritinio realizmo atstovo, vertėjo, publicisto, satyrinės periodikos pradininko, tautinės savimonės žadintojo ir tiurkų tautų švietėjo Džalilo Mamedguluzadės apsakymų rinktinėje lietuvių skaitytojui pirmą kartą pateikiami vieni geriausių jo kūrinių, kuriuose jis kritikavo feodalinių santykių atgyvenas, šaipėsi iš religinės tamsybės ir fanatizmo. Autorių domino paprastų žmonių, užguitų valstiečių gyvenimas, jis piktinosi tuo, kas trukdo žmonėms gyventi laisvai ir oriai.“ Knygos leidybą rėmė Azerbaidžano Respublikos ambasada Lietuvoje.

Renginį pradėjęs Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas pasakė: "Pirmąkart apie Lietuvos ir Azerbaidžano ryšius minima XV a. Mūsų tarpvalstybinių santykių istorijos šaknys siekia XV a. antrąją pusę, kai azerbaidžaniečių valstybinių darinių Ak Kojunlu (1468–1501) ir Sefevidų (1502–1736) diplomatiniai santykiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste truko daugiau kaip du šimtus metų.

 XVII a. 9 dešimtmetyje viename iš didžiausių azerbaidžaniečių metropolių Gandžoje, Nachičevanėje ir kituose Azerbaidžano miestuose veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų misija. Ano laikotarpio mūsų santykiuose buvo nemažai įdomių ir reikšmingų įvykių.

Bet glaudesnė lietuvių ir azerbaidžaniečių ryšių istorija siekia XIX a. pirmąją pusę, kai abi mūsų valstybės buvo inkorporuotos į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Ypač po 1831 ir 1863 metų sukilimų daug lietuvių šviesuolių buvo ištremti į imperijos pakraščius, tarp jų ir į Azerbaidžaną. Būtent šie šviesuoliai užmezgė pirmuosius dvasinius ryšius, nutiesė pirmuosius literatūrinius, kultūrinius, visuomeninius tiltus tarp mūsų tautų.

Pirmasis azerbaidžanietis, parašęs įspūdžius iš savo kelionės po Lietuvą, buvo azerbaidžaniečių istorikas ir literatūros klasikas Abaskulu aga Bakychanovas. 1831-aisiais metais Jis lankėsi Vilniuje ir Kaune, ir ši viešnagė jam paliko gilų įspūdį. Sugrįžęs į tėvynę rašytojas aprašė savo įspūdžius. Mano žiniomis, tai buvo pirmas kartas, kai Azerbaidžane nuskambėjo Lietuvos vardas.

Lietuvos ir Azerbaidžano literatūrinių ir kultūrinių ryšių istorijoje reikšminga  vietą užima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių, gudų, lenkų, rutėnų, žydų, karaimų palikuoniai, taip pat Vilniaus universiteto auklėtiniai, tokie žymiausi rašytojai ir orientalistai - arabistai, tiurkologai, iranistai, šumerologai, asirologai - kaip Ignotas Petraševskis, Adomas Mickevičius, Augustas Žaba, Liudvikas Špicnagelis, Aleksandras  Chodzka, Antonas Muchlinskis, Ignatijus Kračkovskis, Jurgis Zauerveinas, Hadži Seraja Chanas Šapšalas, Ananjašas Zajančkovskis ir kiti įžymūs Lietuvos išeiviai bei daugiatautės Lietuvos visuomenės atstovai. Jie buvo XIX a. mūsų literatūrinių ir kultūrinių ryšių pradininkai.

XX a. pradžioje mūsų literatūrinių santykių ištakose stovėjo iškilūs mūsų tautų sūnūs - literatūros klasikai lietuvis Vincas Krėvė ir azerbaidžanietis Abdula Šaigas. Būtent Azerbaidžane, senajame ir daugiakultūriniame Baku, Vincas Krėvė pasisemdamas iš azerbaidžaniečių kultūros ir filosofijos lobyno patirties, subrendo ir išaugo iki pasaulinio lygio rašytojo. Čia jis parašė ne tik XX a. lietuvių literatūros garsiausius kūrinius, bet ir romantinėje apysakoje „Azerstano šalis“ apdainavo Azerbaidžano nepakartojamą grožį.  Jo kūryboje pulsuojančios Azerbaidžano tematikos dėka lietuviams tapo artimi didinga šios šalies kultūra ir tautos išmintis.

Lietuvių ir azerbaidžaniečių rašytojai visada buvo dėmesingi vieni kitiems, domėjosi ir palaikė kūrybinius ryšius bei džiaugėsi kūrybiniais laimėjimais. Tokio susidomėjimo ir mūsų literatūrų vertėjų dėka, šiandien pati gražiausia lietuvių pasakos herojė Eglė – žalčių karalienė prabilo azerbaidžanietiškai, literatūros klasikų Vinco Krėvės, Žemaitės, Antano Vienuolio, Jono Biliūno, Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Salomėjos Nėries, Eduardo Mieželaičio, Vacio Reimerio, Jono Avyžiaus, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos, Vytauto Bubnio, Jono Mikelinsko, Janinos Degutytės, Marcelijaus Martinaičio, Vytautės Žilinskaitės, Raimondo Kašausko, Algirdo Pociaus, Alfonso Bukonto, Algimanto Zurbos, Danieliaus Mušinsko ir kitų rašytojų kūriniai yra skaitomi azerbaidžaniečių kalba.

O azerbaidžaniečių nacionalinis epas „Dėdės  Gorgudo sakmės“ ir daugelis azerų pasakų jau senai lietuviškai beldžiasi į skaitytojų širdis. Nizami, Chagani, Mirza Šafi Vazeh, Abdulos Šaigo, Huseino Džavido, Mehdi Huseino, Samedo Vurguno, Iljaso Efendijevo, Rasulo Rzos, Nigiare Rafibeili, Bachtijaro Vahabzade, Jusifo Samedoglu, Anaro, Kamalo Abdulla, Elčino Huseynbeili, Rešado Medžido ir kitų azerbaidžaniečių klasikų išversti prozos bei poezijos rinkiniai žadina ir Lietuvos skaitytojų jausmus.

Džiugu, kad po mūsų valstybių nepriklausomybių atkūrimo per Lietuvos azerbaidžaniečių bendriją yra kuriami naujo turinio literatūriniai-kultūriniai santykiai, tęsiamas lietuvių ir azerbaidžaniečių plunksnos brolių kūrybinis bendradarbiavimas, stiprinamos ir plečiamos šimtametės mūsų literatūrinių ryšių tradicijos, prisidedama prie mūsų tautų kultūrų dialogo ir bendrystės tradicijų praturtinimo.

Nors Lietuvos ir Azerbaidžano rašytojų neaplenkė istorinės XX a negandos ir represijos, tačiau jos nepalaužė mūsų meilės laisvei, beveik prieš 30 metų išsiveržusios į tautų atgimimą ir kovą už nepriklausomybę.

Esame panašūs atvirumu naujovėms, noru aktyviai dalyvauti pasauliniuose literatūriniuose procesuose. Azerbaidžano ir Lietuvos rašytojų sąjunga yra kūrybingiausios visuomeninės jėgos, pajėgios veikti mūsų šalių intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą, brandinti visuomenę tikrųjų vertybių pagrindu, suteikti kasdieniniam gyvenimui kultūrinį matmenį.

Mūsų rašytojų kūriniai yra mūsų šalies žmonių kultūros ir literatūros gyvybės šaltinis, iš kurios mūsų tautos semiasi ne tik meilės kalbai, bet ir moko pagarbos viskam, kas gyva, viskam, kas lieka atmintyje, skatina pažinti tikrovę ir jos paslaptis, padeda suvokti, kas yra žmogus ir koks pasaulis jį supa.

Šiandien lietuvių ir azerų plunksnos broliai, kaip ir visa Azerbaidžano ir Lietuvos intelektuali bendruomenė, toliau aktyviai dalyvauja šalių gyvenime, formuoja ir apibendrinant išsako mūsų tautų nuomonę reikšmingais dabarties ir ateities klausimais, tokiu būdų prisidėdant prie mūsų nepriklausomų valstybių ateities kūrimo ne tik meno kalba, bet ir tvirta pilietine kūrėjo pozicija." 

Reginyje dalyvavo ir kalbėjo Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Lietuvoje Hasan Mammadzada, Vilniaus universiteto rektorius Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, prof. Artūras Žukauskas, Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, Azerbaidžano mokslų akademijos tikrasis narys, Azerbaidžano MA Rankraščių instituto direktorius dr. Teimuras Kerimli, Lietuvos diplomatė, vertėja,  dr. Halina Kobeckaitė. Vertėjos Irenos Aleksaitės įžvalgas apie kygą „Nerimas“ pagarsino Aneta Denisova, o žurnalistas Tomas Čyvas pasidalino savo įspūdžiais apie leidinyje spausdinamus kūrinius.

Knygos pristatyme dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas, Lietuvos Respublikos Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas, LRS Tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės pirmininkas Valerijus Simulik, LR Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės pirmininko pavaduotojai: Kęstutis Masiulis ir Mantas Adomėnas, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas, gausus žurnalistų, literatūrologų, mokslininkų, azerbaidžaniečių literatūros gerbėjų būrys.  

Renginį vedė ir svečių iš Azerbaidžano pasisakymus į lietuvių kalbą vertė Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys Mahiras Gamzajevas.