Balandžio 19 d. Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje amžinam poilsiui atgulė poetė, vertėja, publicistė Marytė Kontrimaitė.

M. Kontrimaitė gimė 1947 m. Vilkaičiuose, Plungės rajone. 1949 m. su šeima buvo ištremta į Irkutsko srities Bodaibo miestą. Grįžusi į Lietuvą, 1965–1970 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1971–1973 m. stažavosi Jerevano universitete, studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas dirbo moksline redaktore „Enciklopedijų“ redakcijoje, buvo LRT televizijos meno laidų redaktorė. Vėliau dirbo laikraščiuose ir žurnaluose „Moksleivis“, „Literatūra ir menas“, „Caritas“, „Dienovidis“. 1983–1996 m. buvo laisvai samdoma vertėja. Nuo 1998 m. iki 2012 m. – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė, 1999–2002 m. – Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėja kultūrai ir žiniasklaidai. Nuo 2003 m. dirbo moksline redaktore Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute. Kartu su vyru Ruslanu Arutiunianu užaugino dukras Vegą ir Justiną, sulaukė keturių anūkų.

M. Kontrimaitė priklausė Lietuvos rašytojų sąjungai ir Lietuvos vertėjų sąjungai, buvo Lietuvos žurnalistų draugijos narė ir ėjo jos Centro valdybos pavaduotojos (2006 – 2009), o nuo 2009 iki 2011 – pirmininkės pareigas, taip pat buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė bei nuo 1992 m. - Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė.

2013 m. M. Kontrimaitė buvo apdovanota Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

M. Kontrimaitė išleido tris eilėraščių rinkinius: „Kristalų atskalos“ (1971), „Dienų veidai“ (1982), „Palei pat gyvenimą“ (2003), o kartu su N. Blaževičiūte ir G. Paliokiene – straipsnių rinkinį „Tiesos ir meilės keliu“ (1995). Buvo žinoma ir kaip vertėja, vertė iš ispanų, vokiečių, o daugiausia – iš armėnų kalbos: išvertė ir sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“(1982), G. Emino esė „Septynios giesmės apie Armėniją“ (1984), „Armėnų apysakas“ (kartu su Z. Sakalauskiene) (1985), H. Tumaniano „Gikoras“ (1986) , K. Simoniano „Iki pasimatymo, Natanaeli!“ (1987), V. Pohosiano „Baltų ėriukų vasara“ (1990) ir kitų autorių kūrinių. Taip pat išspausdino daugybę straipsnių apie armėnų literatūrą, kultūrą, istoriją, 1993–1994 m. leido laikraštį „Armena“, parašė kelis apžvalginius ir per šimtą armėniškos tematikos informacinių straipsnių periodinėje spaudoje bei įvairiose enciklopedijose.

Jos nuopelnai armėnų literatūrai neliko nepastebėti. 2006 m. Armėnų tautinės ir religinės Vertėjų šventės proga M.Kontrimaitei už armėnų poezijos ir prozos vertimus skirta Armėnijos rašytojų sąjungos premija. 2012 m. jai suteiktas Armėnijos Mokslų akademijos garbės daktarės vardas „Už armėnų ir lietuvių ryšių stiprinimą ir plėtojimą“, o 2015 m. įteiktas Grigoro Narekaci atminimo medalis. Tais pačiais metais jai buvo suteiktas Armėnijos miesto Giumri garbės pilietės vardas.

M. Kontrimaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos armėnų bendruomenės veikloje, buvo viena jos steigėjų 1988-1989 m. steigiant pirmąsias armėnų nevyriausybines organizacijas mūsų šalyje. Po 1988 m. žemės drebėjimo, būdama Lietuvos pagalbos nukentėjusiai Armėnijai komisijos nare, organizavo nukentėjusių žmonių evakuaciją (atvyko apie 1200 žmonių) į Lietuvą, 1989 m. Palangoje inicijavo armėnų mokyklos įsteigimą evakuotiems vaikams, tais pačiais metais įsteigė Lietuvos armėnų sekmadieninę mokyklą Vilniuje. Siekdama padėti armėnų tautos atstovams integruotis į Lietuvos visuomenę, šiose mokymo įstaigose M. Kontrimaitė dėstė lietuvių kalbą.

Mūsų atmintyje M. Kontrimaitė išliks kaip atviras ir nuoširdus žmogus, kuris savo turtinga gyvenimo patirtimi ir giliomis žiniomis draugiškai dalinosi su visais žmonėmis, kovojo už teisybę ir skatinano įvairių tautybių šalies gyventojų tarpusavio supratimą bei bendruomeniškumą, siekiant mūsų valstybės – Lietuvos – klestėjimo.  

Marytė Kontrimaitė renginyje Tautinių bendrijų namuose. 2013 m.