Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, šiandien yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų.  Šventasis Andriejus – Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, buvo pašauktas į mokinių būrį, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Todėl šie šventieji laikomi žvejų globėjais. Istorikas Euzebijus Cezarietis (265–340) rašo, kad Andriejus skelbė Evangeliją Mažojoje Azijoje ir pietų Rusijoje. Paskui, perėjęs į Graikiją, vadovavo Patraso krikščionims. Čia jis mirė kaip kankinys: anot vienos tradicijos, nukryžiuotas žemyn galva, ant X formos kryžiaus, kuris vėliau imtas vadinti „Šv. Andriejaus kryžiumi“. Tai įvyko lapkričio 30 dieną, apie 60-uosius metus.

Nuo seno lapkričio 30-ąją lietuviai imdavo laukti Saulės sugrįžtuvių ir švęsdavo pirmąją žiemos šventę. Tada jau darbų nedirbdavo, bet tamsųjį metą iki Kalėdų ir namuose būdavo gražių smulkių darbelių.  Moterys paprastai susirinkdavo į vieną trobą ir ausdavo, verpdavo ar siūdavo. Drauge  triūsdavo ir vyrai: vienas virves veja, kitas bučius pina, trečias vyžas narplioja. Visi darbai būdavo tokie natūralūs, kad net maži vaikai pritapdavo – tarp suaugusiųjų žaidė, bėgiojo, o pabodus žaisti, žiūrėk, kuri močiutė verpdama jau ir pasaką pasekdavo.  Tas tarpusavio bendravimas, buvimas šalia suartindavo šeimas, kaimynus. Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą). Prieš prasidedant adventui, pasibaigdavo piemenėlių darbo sezonas. Jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir iškeliaudavo namo pailsėti, švęsti Kalėdų.

Paskutinioji lapkričio diena nuo seno susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams. Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo laikotarpis, Andriejaus diena tampa tarsi slenksčiu, žymi advento pradžią. Tai laikas, kai atsiveria anapusinis pasaulis. Senieji metai dar nepasibaigę, naujieji neprasidėję, gamtoje vyrauja tam tikras chaosas, maišosi gyvieji ir mirusieji, dangus ir žemė. Ta naktis buvo laikoma ypatinga, pranašiška.

Norinčioms sužinoti, ar ištekės ateinančiais metais, ar ne, šv. Andriejaus dieną reikia nusiskinti ir pamerkti vyšnios šakelę. Jeigu ši šakelė iki Kalėdų pražys, vadinasi, ištekės. Jei šv. Andriejaus dieną mergina badaus, o vakare, eidama gulti, suvalgys ką nors sūraus, būtinai susapnuos jaunikaitį. Tas, kuris pasiūlys jai atsigerti, ir bus jos vyras. Valstiečiai per šv. Andriejų spręsdavo apie kitų metų orus ir derlių. Jei gausu sniego – išaugs geras vasarojus, užderės pupos, žirniai, vikiai. Jei saulėta – gerai derės daržovės, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis. Jeigu drėgna – gražiai žydės rugiai ir aruodai bus pilni grūdų. Beje, po šv. Andriejaus žmogus drąsiai galėdavo važiuoti į mišką drąsiai, mat meška jau kietai įmigus žiemos miego, o giriose karaliauja briedis.

Iki šių dienų Vilnijoje gražiai švenčia pirmąją žiemos dieną vietos lenkai. „Andžejkų“ šventės organizuojamos mokyklose, kultūros centruose ir privačiose erdvėse. Lapkričio 27-ąją Nemenčinės daugiafunkcio kultūros centro Eitminiškių skyriuje senuosius papročius prisiminė bendruomenės nariai. Ypač smagiai laiką leido jaunimas – mokėsi senovinių žaidimų, būrė, dėdami po lėkštele žiedą, kryželį ar širdelę. Žinoma, populiariausi buvo būrimai vašku, juk varvinant jį į vandenį, galima išgauti įvairiausių simbolinių figūrų.   Tiko burtams ir batai, malkų glėbiai, tvoros šulai. Merginos klausėsi, kurioje pusėje loja šunes, juk iš ten turėtų pasirodyti mylimasis...

Tą pačią dieną Nemenčinėje, vietos daugiafunkciame kultūros centre, įvyko Šv. Andriejaus dienos koncertas. Pirmoje, liaudiškoje,  koncerto dalyje pasirodė  dainų ir šokių ansamblis „Grajewianie“ iš Grajevo (Lenkija), dainų ir šokių ansamblis „Aukštaitija“ iš Švenčionių bei  Nemenčinės daugiafunkcio kultūros centro lenkų tautinių šokių ansamblis „Perla“.

Antroje koncerto dalyje pasirodė Vilniaus miesto Jono Pauliaus II gimnazijos solistė vokalistė Božena Sokolinska ir kolektyvas „Ad’Astra“, svečias iš Grajevo, grupės „Akord“ vokalistas  Gžegožas Zorčykovskis.  

Koncertą vedė žavusis Vincukas (Dominikas Kuzinevičius iš Vilniaus). Per pertrauką žinoma tautodailininkė Margarita Čekolis pamokė koncerto žiūrovus, kaip išsiburti likimą vaško pagalba.

Šalčininkų rajone, Rūdninkuose,  „Andriejaus“ vakaronės tradiciškai rengiamos jau  nuo 1997-ųjų. Vietos renginių salė šiai šventei apipavidalinama tarsi kaimo troba. Čia atsiranda sena krosnis, kurioje  „kepami“ blynai, vidury stovi stalas, aplink jį –  suolai. Moterų žiemos periodo darbus keičia ramūs pokalbiai ir advento dainos. Tokiu būdu prisimenama geros kaimynystės tradicija.

Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių (Sambariai, Vėlinės). Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. 

Parengė Birutė Kurgonienė