Didis Vytautas žvelgė pro langą pilies,

Karaimiškai moterims tarė: „Tegu

Nenuliūsta jums širdys! Sakau: nepalies

Jūsų bėdos – pagelbėti rasis jėgų!

(Simonas Firkovičius, vertė Alfonsas Bukontas)

Trakų viešojoje bibliotekoje 2015-10-20–2015-11-20 veikia literatūros ir kraštotyros paroda „Vytautas Didysis“, parengta iš Bibliotekos kraštotyros fondo dokumentų. Paroda skirta paminėti Vytauto Didžiojo 585-osioms mirties metinėms. Nieko nestebina tai, kad Trakuose Vytauto Didžiojo atminimas ypač saugomas, juk svarbiausi garsiojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio biografijos faktai susiję su šia vietove – jis gimė Senuosiuose Trakuose (1350 m.), o šį pasaulį paliko Trakuose (1430 m.).

Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis, žymiausias Lietuvos valdovas, nekarūnuotas karalius vienintelis iš visų yra pagerbtas prievardžiu Didysis. Būdamas  geras organizatorius, stiprus valdovas, gabus diplomatas ir karvedys, Vytautas išplėtė valstybės teritoriją ir sustiprino Lietuvą.  Valdovas ypač brangus Lietuvos totoriams ir karaimams. Jų skirtingomis aplinkybėmis susiklosčiusiuose naratyvuose Vytautas iškyla kaip pakantos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tradicijos pradininkas, ypatingai gerbiamas jų perkraustytojas iš Aukso ordos ar Krymo chanatų, lokalių gyvenviečių kūrėjas, žemių už ištikimą karo tarnybą suteikėjas bei teisinio statuso garantas. 

Pasak karaimų, ir Trakus Vytautas įkūrė tam, kad jo atkelti karaimai turėtų savo miestą. Griūvančių Trakų pilių akivaizdoje karaimai suvokė save kaip garsios miesto praeities ir Vytauto atminimo saugotojus. Išskirtinį ryšį su valdovu rodo ir karaimų namams būdingas architektūrinis sprendimas – jų galu į gatvę stovinčiuose namuose įrengti trys langai: po vieną Dievui, valdovui (turint mintyse Vytautą) ir karaimui.  

Apie Vytauto Didžiojo asmenybę, jo politinę ir kultūrinę veiklą nemažai rašė vokiečių, lenkų, rusų istoriografų. Įdomi ir gana tiksli lenkų rašytojo ir istoriko Jano Kraševskio Vytauto veiklos istorija (nuo 1386 iki 1430 metų) „Litwa za Witolda: opowiadanie historyczne“, paremta Jano Dlugošo, Vygando Marburgiečio kronikomis ir metraščiais. Iš žymesnių Vytauto epochos tyrinėjimų paminėtini Jano  Karolio Kochanovskio „Witold wielki książę litewski“,  Antonio Prochaskos „Dzieje Witołda W. Księcia Litwy“,  vokiečių istoriko Jozefo Pficnerio knyga „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas“ .

1930-aisiais, minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, buvo išleista pirmoji populiariajam žanrui priskiriama lietuvių istorikų knyga „Vytautas Didysis“ bei Šaulių sąjungos brošiūra „Vytautas Vilniuje“ .

Iš šiuolaikinių studijų apie Vytautą Didįjį vertėtų paminėti istoriko Alvydo Nikžentaičio knygą  „Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse“,   istoriko Mečislovo Jučo studiją „Vytautas Didysis“, menotyrininkės Giedrės Mickūnaitės knygą „Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis“, o taip pat   Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių sukakčiai skirtą straipsnių rinkinį  „Vytautas Didysis ir jo epocha“  („Vytautas the Great and his epoch“) bei leidinį „100 iškiliausių Lietuvos žmonių“.  

Vytautui Didžiajam skirta daug grožinės literatūros kūrinių. Visų pirma, tai dramos parašytos XIX a. pab.–XX a. pr., iš kurių žymiausia yra Maironio trilogija „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas – karalius“. Vytauto – žmogaus, politiko, valdovo – asmenybę apdainuoja Gedimino Isoko poema „Vytautas Didysis“, Loretos Latonaitės trijų veiksmų drama „Vytautas“, Jono Lauciaus istorinis romanas „Mirštančių dievų kerštas“, Jono Užurkos trijų dalių romanas „Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho“.

Prasminga ir Trakų viešosios bibliotekos kraštotyros fondo dokumentais paremta paroda, juk tautos istorija, kultūros paveldas, dvasinis palikimas – tai vertybės, kurias kraštotyrininkai ne tik fiksuoja savo rinkiniuose, saugo muziejuose, bet ir stengiasi grąžinti į gyvenimą, išmokyti jaunus žmones tautos istorijos ne tik iš vadovėlių, bet ir iš aplinkos, gyvenusių ir gyvenančių žmonių, leidžia pajusti, kad kiekvienas iš mūsų esame tos istorijos dalyviai.

 Parengė Birutė Kurgonienė