Vilniuje atidengta atminimo lenta muftijui J. Šinkevičiui

Rugsėjo 5 d. Vilniuje ant Aušros Vartų gatvėje esančio pastato, pažymėto septintuoju numeriu, atidengta atminimo lenta buvusiam muftijui (vyriausiajam musulmonų dvasininkui), humanistui dr. Jakubui Šinkevičiui (Jakub Szynkiewicz). Jo atminimas įmažintas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos iniciatyva.

Granito plokštėje iškalti žodžiai: „Šiame name 1925 – 1944 metais veikusiame musulmonų vyriausiame dvasiniame centre – muftijate – dirbo dr. Jakubas Šinkevičius muftijus, musulmonų vyriausiasis dvasininkas, humanistas, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žmones nuo nacių genocido bei sovietinių represijų“.

„Mes, totoriai, galime didžiuotis, turėdami tokį žmogų, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo 200 ar daugiau gyvybių. Toks žmogus negalėjo būti neįvertintas ir toliau likti nežinomas. Juo labiau, kad muftijus J. Šinkevičius buvo įvairių tautų labai spalvingos Vilniaus paletės ryški asmenybė. Baigęs mokslus Berlyne, apgynęs filosofijos mokslų daktaro laipsnį Berlyno universitete, žmogus mokėjęs dešimt pasaulio kalbų, tarp jų lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų, vokiečių, o taip pat pagrindines islamo kalbas – persų, arabų, turkų. Taigi, be jokios abejonės, labai ryški asmenybė, - atminimo lentos atidengimo ceremonijoje kalbėjo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas.

J. Šinkevičius siekė, kad totorių bendruomenė būtų atvira pasauliui, apie ją būtų daugiau žinoma. Pasak dr. A. Jakubausko, su tokia misija jis keliavo į Balkanų, Artimųjų Rytų kraštus, Indiją, kur pristatinėjo totorių bendruomenę. Turėjo daug planų ir namuose.

„Muftijus buvo pradėjęs rinkti lėšas mečetės statybai, Vilniaus universitete norėjo įkurti Orientalistikos centą arba fakultetą. Pačiame dvasiniame centre veikė turtinga biblioteka, kurioje buvo daug vertingų knygų, išleistų pradedant 17-uoju amžiumi. Centre buvo ketinama įkurti totorių archyvą, muziejų“, - sakė dr. A. Jakubauskas.

Deja, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šie sumanymai liko neįgyvendinti. O 1944 m. neliko ir paties centro.

Apie taurią muftijaus J. Šinkevičiaus asmenybę, jo gyvenimą ir veiklą vėliau buvo kalbama mokslinėje konferencijoje.