Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ir Prancūzų institutas Lietuvoje maloniai kviečia Jus į Frederiko Grimaud (Prancūzija) fotografijų parodos „Athinganos. Ūsuoti vyrai“ atidarymą, kuris įvyks š.m. rugsėjo 3 d. (trečiadienį) 17.30 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11 Vilnius). Paroda veiks rugsėjo 3–29 d.

Frederikas Grimaud (Prancūzija)

Visame pasaulyje gyvena daugybė skirtingų kultūrų, tautų ir genčių. Kiekviena tauta turi savo istoriją ir yra verta, kad ja domėtųsi. Deja, kartais ta istorija deformuojama. Įvairūs prietarai, stereotipai kenkia tam tikros kultūrinės grupės įvaizdžiui, o nederamas tos grupės atstovų elgesys, deja, užtraukia nemalonę visiems.

 2011 m. kurdamas fotografijas  buvau maloniai nustebintas žmonių, gyvenančių labai paprastą klajoklių gyvenimą, svetingumo. Mūsų visuomenės požiūris  į šią keliaujančią bendruomenę vis dar išlieka kritiškas. Šiais laikais, nors visuomenės informavimo priemonės nuolat kalba apie ROMUS, sąsajos su istoriniu čigoniškumu stiprėja.  

Jie man sakė, kad norėtų būti atviresni išoriniam pasauliui, užmegzti glaudesnius ryšius su prancūzais, kad pastarieji suprastų, kaip jie gyvena iš tikrųjų pakeistų savo nuomonę. 

Terminas „kelionės, keliaujantys žmonės“ apibūdina žmones, kurių dauguma turi Prancūzijos pilietybę, o jų tradicinis gyvenimo būdas susijęs su mobilumu, kelione, nors didelė jų dalis šiandien yra sėslūs.  Manoma, kad šiandien Prancūzijoje gyvena apie 500 000 asmenų, kurie gali būti priskirti „keliaujančių žmonių“ grupei. Šis terminas prancūzų teisėje yra juridinis, reglamentuojantis „ekonominę klajoklių veiklą bei tvarką, taikomą klajojantiems asmenims be pastovios gyvenamosios vietos Prancūzijoje“ (1969, 1972).

Bendrinis terminas „čigonas“ paprastai vartojamas apibūdinti tautoms, tautinėms grupėms ir žmonėms, neturintiems fiksuotos gyvenamosios vietos (klajokliams, čigonams, keliautojams, klajojantiems, kelionės žmonėms), kilusiems iš Indijos, apie X a. iš jos pasitraukusiems, XV a. atkeliavusiems į Europą, o klajoklių gyvenimo būdą laikantiems savo gyvenimo organizavimo pagrindu.

Kelionės objektyvumą (kelionės faktą) reikia skirti nuo kelionės subjektyvumo (fakto jaustis keliautoju). Būtent šis kelionės subjektyvumas yra kelionės žmonių tapatybės dalis. Tai keliautojai, kurie net ir nekeliaudami išlieka klajokliais. Priešingi romams, anot jų, tie, kurie gyvena sėsliai ir prisirišę prie žemės, taip vadinami gadjo. Kelionė ir stovyklavimas (sustojimas, poilsis) glaudžiai susiję. Daugybei keliautojų šeimų žiema reiškia poilsį, o vasara – kelionę, religines klajones, susibūrimus.

Bendruomeniškumo dvasia nepaprastai svarbi čigonų kultūroje. Grupė, kurią kartais sudaro 100–150 asmenų, yra svarbesnė už šeimą ar asmenį. Tėvai ir susituokę vaikai dažnai ir toliau gyvena kartu tame pačiame būste. Vaikas yra tikras šeimos turtas. Beje, pagyvenę žmonės ar turintys negalią yra labai gerbiami, jais rūpinamasi.

Čigonams laisvė yra pats svarbiausias dalykas. Tai taip pat labai tikintys žmonės. Šio reportažo herojai – protestantai, viename kadre užfiksuotas krikštijimas panardinant vandeny. 

*Čigonas  (graikų k. athinganos) reiškia  „tą, kuris nemėgsta liesti nei būti liečiamas“. Čigonai atvyko į Graikiją 9 a. Manouche jų kalba reiškia „ūsuotas vyras“, nes ūsus nešioja dauguma čigonų. 

Frédéric Grimaud (France)

Exposition de photographies Athinganos* : Les Hommes Moustache

À travers le monde, il existe un très grand nombre de cultures, d’ethnies et de tribus. Chaque peuple possède une histoire et mérite que l’on s’y intéresse. Malheureusement, il arrive que cette histoire se déforme au fil du temps. Les préjugés se chargeront de pourrir l’idée que se font les gens d’un groupe culturel et les agissements inacceptables de certains auront tôt fait de jeter l’opprobre sur l’ensemble d’un groupe.

Réalisées en 2011, ces photographies montrent la vie d'un groupe, celle des gens du voyage. Agréablement surpris par leur accueil, ces gens vivent d'une façon simple et nomade pour la plupart d'entre eux.

Les gens du voyage sont une communauté qui reste mal vue par notre société. A l'heure où les médias surparlent des ROMS, l'amalgame avec les tsiganes se renforce.

Leur message, m'ont-ils dit, est qu'ils souhaitent s'ouvrir un monde extérieur à leur communauté c'est-à-dire avoir plus de contacts avec la population française pour que celle-ci réalise et voit comment ils vivent ce qui changera leur image.

Le terme « gens du voyage » désigne des individus qui possèdent pour la très grande majorité la nationalité française et qui ont un mode de vie traditionnel fondé, à l’origine, sur la mobilité et le voyage, même si nombre d'entre eux sont aujourd'hui sédentaires. On estime qu’il y a en France environ 500.000 personnes qui peuvent être rattachées au groupe des « gens du voyage ».

L'expression « gens du voyage » est une catégorie juridique du droit français, mise en circulation par deux décrets de 1972, qui se référaient à la loi du 3 janvier 1969 sur « l'exercice des activités économiques ambulantes et le régime applicable aux personnes circulant en France sans domicile ni résidence fixe ».

Le terme générique "Tsigane" est généralement utilisé pour désigner l'ensemble des populations, toutes ethnies et tous statuts confondus (nomades, gitans, voyageurs, itinérants, gens du voyage...), qui se reconnaissent d'un peuple originaire des Indes qu'ils ont quitté au X^e siècle, qui sont arrivés en Europe au XV^e siècle et dont le voyage est la base de l'organisation sociale.

L'objectivité du voyage (le fait de voyager) est à distinguer de la subjectivité du voyage (le fait de se sentir voyageur) et c'est bien cette subjectivité du voyage qui participe de la construction identitaire des gens du voyage. Un voyageur, même s'il ne voyage pas, reste nomade. Par opposition, le sédentaire est le gadjo, celui qui est attaché à la terre.

La pratique du voyage et la halte sont étroitement imbriquées ; pour beaucoup de familles de voyageurs, l'hiver correspond à la saison de halte et l'été à la période de voyage, des pèlerinages et rassemblements religieux.

L’esprit communautaire s’avère extrêmement important au sein de la culture gitane. La famille et l’individu passent après le groupe, qui est parfois constitué de 100 à 150 personnes. Parents et fils mariés continuent souvent à cohabiter dans les mêmes espaces.

L'enfant constitue la véritable richesse d'une famille. Par ailleurs, les personnes âgées et les personnes handicapées sont respectées et prises en charge par la famille.

La liberté est primordiale pour les gitans. Ceux sont aussi des populations très croyantes. Dans ce reportage, ces personnes sont protestantes, on y voit d'ailleurs un baptême par immersion dans l'eau.

* Tsigane : du grec athinganos, tsigane signifie "celui qui ne veut pas toucher ni être touché". Les gitans sont arrivés en Grèce au IX^e siècle. Manouche en tsigane veut dire "homme" et désigne la moustache que porte la plupart des gitans.